jaunitėlis

jaunitė̃lis, -ė adj. dem. (2), jaunitelỹs, -ė̃ (3^4a) Š, jaunìtelis (1) Grg, jaunỹtelis (1) OG261, jaunytė̃lis (2) Nm labai jaunas: Vaikas dar jaunitelis M.Valanč. Buvo tat jaunitėlė, aukšta mergaitė Žem. Atlėkė dvyleka ančių, nusileidė ant žemės jaunitelės, skaisčios mergaitės BsPII75. Nors tebėr jaunitelė, tačiau girdėjau peršant jau kažin kokiam tėvynaičiui M.Valanč. Tos kirmys aplink jaunitelius dygelius S.Dauk. Ir atjojo du berneliu, abu gražiu, jauniteliu (d.) Tv.